Nuo kuklios avalynės taisyklos iki neįtikėtinos šeimos svajonės išsipildymo

Žanas ir Jurgita Maslauskai pradėjo savo avalynės taisymo ir gamybos veiklą turėdami tikslą vieną dieną įkurti savo batų fabriką. Drąsus ir kūrybingas batsiuvys, kuris nemėgo būti vadinamas tik dizaineriu, 2008 m. pristatė pirmąją savo autorinę kolekciją. Po daugiau nei 10 metų, pralaimėjus kovą su sunkiomis ligomis, Žano veikla atiteko į sūnaus Beno ir jo žmonos Gintarės Maslauskų rankas, kurie aktyviai vysto prekės ženklo „Mas Laus” kūrybinę plėtrą, taip, kaip jis juos išmokė.

 

Benai, papasakok apie „Mas Laus” prekės ženklo įkūrimo pradžią.

Faktinę „Mas Laus” batų namų pradžią tėtis skaičiavo nuo tada, kai gimiau aš, 1996 m. Bet viskas prasidėjo dar anksčiau, kai tėtis visai netyčia pradėjo taisyti batus. Nuo 14 metų jis buvo archeologinis kasinėtojas, nes sovietmečiu visi labai anksti eidavo dirbti. Taip pat, sirgo diabetu, o sovietiniais laikais tai suteikė galimybę pasirinkti kada eiti į mokyklą, tad jis vietoj mokyklos dažnai mieliau rinkdavosi eiti dirbti. Kai atėjo viena labai šalta žiema ir sustojo visi archeologiniai kasinėjimai, jį žydai pakvietė taisyti batų, nors jam tuo metu tai atrodė kaip visiška nesąmonė. Bet kadangi buvo kūrybiškas, visą laiką piešdavo, laikui bėgant pamatė, kad gali savo kūrybiškumą išlaisvinti dirbant su batais. Taip gavosi, kad jis pats išmoko gaminti batus, net neidamas niekur mokytis. Susirado Kaune modeliuotoją, iš kurio už krūvą pinigų nusipirko didelį kiekį lekalų, su kuriais nežinojo ką daryti. Sėdėjo dieną naktį, žiūrėjo ką su jais galėtų daryti, kol galiausiai pats pradėjo gaminti ir taip gimė pirma jo batų kolekcija. Tais laikas Lietuvoje, dizaineris vyras ir dar batų, išvis buvo didelė retenybė.

 

Kaip pavyko pirmasis batų kolekcijos pristatymas? 

Kadangi esame maksimalistų šeimyna, surengėme kolekcijos pristatymą ir pakvietėme 1000 žmonių. Aš pats dar buvau vaikas, dalyvavau visame procese, stebėjau kaip viskas vyksta, mačiau kaip visus kvietimus tėtis pats rašė ranka ir antspaudavo senoviniu vaško antspaudu. Kvietimus išsiuntė tuometiniam Lietuvos prezidentui V. Adamkui, ambasadoriams ir kitiems Lietuvos mados ir kultūros srities atstovams. Susirinko keli šimtai žiūrovų, pristatymas vyko istorinėje „Šviesiojoje” gimnazijoje, didelėje erdvėje su stikliniu stogu. Po pristatymo, 2008 m., prasidėjo pirmasis stiprus individualių užsakymų bumas. 

Taip ir ėjosi viskas, tik kadangi tėtis nuo vaikystės sirgo diabetu, plius prisidėjo darboholizmas, ta sveikata jo niekada nebuvo labai gera, 28 – erių jau turėjo pirmąjį savo infarktą. Kelionė jo buvo graži, bet tikrai skausminga, o man kaip vaikui – žalojanti. Taip ir gavosi, kad bėgau aš nuo batų, nes visada šitą verslą jungiau su tėčio bloga sveikata. Matydavau tik kaip tėvai nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro dirbdavo, atiduodavo visą sveikatą ir pinigus verslo plėtrai. Taip ir pabėgau kuriam laikui, gavau krepšinio stipendiją mokslams Amerikoje, bet galiausiai vis tiek prisijungiau padėti, kai tėčiui dėl sveikatos jau buvo per sunku dirbti. Studijavau tuo metu antrame kurse, ISM universitete ir supratau, kad visgi galima čia padaryti daug dalykų su batų namais, kurie virto į „Mas Laus” prekės ženklą.

Ką be pavadinimo dar galvojai, kad reikėtų keisti?

Iš esmės mes pakeitėme viską, kai aš prisijungiau. Kai atėjau, buvo tėtis, mama, viena siuvėja, 2 žmonės, kurie taisydavo batus – mano senelis vienas iš jų. Tuo metu didžioji dalis apyvartos ateidavo iš taisymo, o gamindavome tik apie 5 poras į savaitę. Galima pavadinti, kad tai buvo individualių užsakymų kūrybiniai namai su taisymo paslauga.  

Bet pamenu ir dienas, kai tėtį pagaudavo įkvėpimas, jis atsikeldavo 6 valandą ryto, pasiimdavo pieštuką, o 9 valandą vakare jau matydavome pilnai pagamintą batų porą. Kartais taip ir kaupdavosi įvairiausių dizainų batai. Vėliau tėtis pavargo ir pajautė norą atsitraukti nuo individualių užsakymų – taip ir įvyko esminis lūžis, pradėjome mąstyti, koks turėtų būti verslas, norint pradėti gaminti platesnei auditorijai  skirtus batus.

Neišradome naujos formulės, tiesiog turėjome smulkiai apgalvoti visus gamybinius klausimus, ką ir kaip daryti, kad kokybiškas produktas gimtų greičiau. Toliau sekė darbuotojų samdymas ir mokymas nuo nulio, nes Lietuvoje nelabai yra šią profesiją išmanančių žmonių. Visa ši transformacija truko apie metus, tuo metu aš pradėjau vystyti elektroninę komerciją, pradėjau dirbti su  Facebook reklamomis ir taip viskas gan greitai pradėjo augti. Būdavo, kad nespėdavome pagaminti tiek batų, kiek būdavo užsakymų. 2018 m. atsidarėme savo parduotuvę Vilniuje, Ozo prekybos centre ir nusprendėme eiti parduotuvių tinklo keliu, kol supratome, kad tai buvo klaida.

 

Dabar, praėjus tiek laiko, ar pagalvoji kodėl tai buvo klaida? 

Kai turėjome parduotuvę Oze, kurdavome savo srautą iš Facebook ir Instagram reklamų, apie mus vis daugiau sužinodavo vilniečių. Prisimenu, dar 2017 m., prieš parduotuvės prekybos centre atidarymą, važiuodavau daryti „bagažinių turgų”, nes turėdavome daug klientų, norinčių pamatyti ir pasimatuoti batus gyvai. Prisikraudavau pilną bagažinę batų ir važiuodavau į aikštelę Vilniuje, prie Operos ir baleto teatro, susitikti su pirkėjais. Atvažiuodavo įvairiausių žmonių, daugiausia moterys, su naujausiais automobiliais, kurios sakydavo, kad tokiuose susitikimuose yra daugiau šarmo, nes šie batai yra kaip prekė, kurios negali taip lengvai gauti.

Taip išbuvome beveik visus 5 sutarties metus prekybos centre, bet iš jų keli buvo pandemijos metai – po jų mums ir buvo labai sunku atsigauti. Bet išmokome daug dalykų, nieko nesigailime, tik manau, kad būtų buvęs lengvesnis kelias eiti per kitus kanalus. Internetas mums suteikė didelį pagreitį, nes visi klientai, kurie apie mus žinojo internete, galėdavo ateiti į mūsų parduotuvę, esančią prekybos centre ir apžiūrėti batus gyvai, matydavome, kad iš klientų pusės atsirasdavo didesnis pasitikėjimas mūsų prekės ženklu.

Ar neplanuojate daryti laikinos pop up parduotuvės?

Turime tokią mintį! Norime turėti tokį konceptą, kad galėtume organizuoti interaktyvius pop up susitikimus, kuriuose galėtų vykti tam tikros dirbtuvės, turėtume galimybę pakviesti kitus dizainerius bendradarbiauti. 

Prekyba internetu išliks mūsų pagrindas, Klaipėdoje esanti parduotuvė bus uždaryta iki vasaros, viena liks tik Kėdainiuose, kur dabar ir vykdome gamybą. 

Aš visada stengiuosi mąstyti globaliai. Naudojamės platformomis, kurios mums suteikia galimybę atrasti savo pirkėjų užsienyje. Turime klientų tiek Amerikoje, tiek Saudo Arabijoje,  mūsų gaminami batai keliauja po pasaulį. 

O ar nebandėte pakliūti į butikus užsienyje?

Ne. Galbūt Lietuvoje patirtis su butikais šiek tiek sutraumavo, vienetai tik yra likę, kuriems dar sekasi vystyti šią veiklą. Pas mus mažai kas supranta butiko sąvoką, reikėtų laiko edukuoti žmones. Šiuo metu atrodo, kad ši banga yra praėjusi, o didelė dalis dar veikiančių butikų pardavinėja drabužius kainomis, nesiekiančiomis pasaulinės butiko sąvokos lygio. 

Kaip atrodo dabartinis jūsų etapas?

Šiuos metus skiriame pokyčiams ir veiklos reorganizacijai. Norime optimizuoti veiklą ir vėl rasti savo kūrybinį kelią. Paskutiniai keli metai buvo labai sunkūs, buvome pervargę ir perdegę nuo didelio mados verslo tempo. Dabar viskuo rūpinamės mes su žmona, ji kuria dizainus batams, aš rūpinuosi komercija ir komunikacija. Šiuo metu turinio kūrimas yra lėtesnis, nelabai viską spėjame, bet greitu metu ieškosime pagalbos, žmogaus, kuris kurtų nuoseklų turinį socialiniams tinklams. Pas mus abu labai aukšti standartai, esame perfekcionistai, todėl labai praverstų požiūris iš šono.

Kokie jūsų artimiausi planai prekės ženklo vystyme?

Dabar kuriame nedidelę kolekciją pavasariui, taip pat, planuose yra keletas kolaboracijų su kitais mados prekės ženklais. Norime per šiuos metus atlikti taip vadinamą „išsivalymą”, esame susidėlioję konceptą, koks jis turi būti, kad veiktų tvarkingai, derlingai ir logiškai. Stengiamės viską daryti labiau koncentruotai, nes atsiradus Zalando kontraktams ir užsienio klientams, buvome išsikraustę į dideles gamybines patalpas, planavome didžiulę plėtrą, pradėjome samdyti daugiau darbuotojų. Vienu metu turėjome jų 30, todėl reikėjo skirti didelę dalį išteklių ir laiko jų apmokymui ir išlaikymui. Priėjome išvadą, kad vis dėl to reikėtų palaikyti „Mas Laus” prekės ženklą labiau nišinį, su dar ryškesniais dizainais, kurie paskutiniu metu tapo labai komerciški. Supratome, kaip mums svarbu išreikšti save per kūrybą.

Dar vienas niuansas, kurį galiu paminėti, kad mūsų kūryboje mus labai riboja batų padai. Norėdamas sukurti skirtingų dizainų padus, turi investuoti didžiulius pinigus, todėl dažniausiai užsakinėjami didesni, vieno dizaino padų kiekiai. Mūsų batai galėtų būti dar išskirtinesni ir įdomesni, bet perkame tai, kas yra rinkoje, todėl batų dizainas jau būna kažkur matytas.

O ar nebandėte dalyvauti parodose užsienyje?

Kol kas nebandėme, bet turime tokią mintį ir svajonę. Kaip ir minėjau, dabar mūsų tikslas yra atsistatyti po visų sunkumų ir pradėti plėtrą iš naujo. Bandysime dalį batų duoti gaminti kitiems, pasilikdami sau tik įdomiąją dalį – eksperimentinius dizainus. Turime labai gerą gamybos komandą, kuri yra pajėgi gaminti itin kokybiškus ir unikalius batus mažais kiekiais. Sugrįšime prie kūrybinių batų namų idėjos, plėsdami produktų kategorijas.

 

Tikriausiai reikėtų klausti žmonos, bet kas jus įkvepia kuriant dizainus batams?

Ją labiausiai įkvepia kelionės, architektūra, muzika. Kiekvieną kartą ji randa skirtingus aspektus, kuriais gali pasiremti. Šiuo metu galbūt labiausiai įkvėps motinystė, nes nėra taip paprastra atsisėsti ir nupiešti dizainą kasdienėje rutinoje. Mane vis stebina žmonos kūrybiškumas ir talentas generuoti idėjas, todėl manau, kad ateityje ji dar labiau atsiskleis ir nustebins savo kūriniais ne tik batų versle. Mano pareiga jai netrukdyti ir suteikti kuo didesnę laisvę kurti.

 

 

Kalbant apie kokybę, ar jūsų gaminamų batų oda yra sertifikuojama?

Taip, oda sertifikuojama. Rinkoje yra įvestas bendras standartas dėl chemikalų ribojimo, beveik viską perkame iš užsienio tiekėjų. Tačiau norint turėti odą be jokio cheminio apdorojimo, kaina dvigubėja, kartais net trigubėja, o mes tiek negalime perkelti vartotojui. Bendraujame su vienais tiekėjais iš Meksikos, kurie gamina kaktusų odą, ji taip pat yra dvigubai brangesnė už paprastą odą, bet vis daugėja klientų, kuriems norisi veganiškos odos batų, todėl ieškome įvairiausių būdų. O kalbant apie, taip vadinamas veganiškas odas, kurios iš tikrųjų gaminamos iš plastiko – nelaikome to ekologiškesniu pasirinkimu. Vienintelės kaktusų ir kitos augalinės odos yra tikrai tvarus sprendimas, kuris vėliau gali sugrįžti atgal į žemę.

 

Naujienos