Laura Bohne: etiketo ir autentiškos prabangos suvokimas šiandieninėje visuomenėje

Laura Bohne – sertifikuota rytietiškų kilimų ekspertė ir „Lauros namai“ galerijos įkūrėja – yra asmenybė, kuri žavi savo giliu supratimu apie kultūros, istorijos ir meno svarbą. Persiški kilimai jai yra ne tik verslas, bet ir gyvenimo būdas, atspindintis šimtmečių senumo tradicijas, meną ir estetiką.

Pokalbis su Laura atskleis ne tik jos asmeninę kelionę į persiškų kilimų pasaulį, bet ir unikalų požiūrį į prabangos ir autentiškumo svarbą šiandienos visuomenėje. 

Laura, Jūsų neabejotina aistra rankų darbo kilimams yra įspūdinga ir akivaizdi kiekviename jūsų darbe. Ar prisimenate kada pirmą kartą supratote, kad persiški kilimai taps ne tik jūsų karjera, bet ir gyvenimo būdu? 

Tiesą sakant, persiški kilimai buvo mano gyvenimo būdo dalis dar iki karjeros pradžios. Šis susidomėjimas ir aistra natūraliai išaugo iš mano aplinkos. Artimieji pastebėjo, kad kilimai man kelia ypatingą susižavėjimą, ir tai tapo pagrindine tema daugelyje mano pokalbių apie interjerą. Maždaug prieš 18 metų, 2007-aisiais, nusprendžiau su dideliu entuziazmu pradėti eksperimentą, kuris virto rimta profesine veikla. Tai buvo drąsus žingsnis, bet jaučiau, kad tai yra mano kelias, ir nuo to laiko kilimai tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi.

Kas labiausiai patraukė šioje srityje – ar tai buvo kilimų istorija, jų meninė vertė, galbūt gilios kultūrinės tradicijos?

Iš tiesų, mane labiausiai patraukė neįtikėtinai gražios spalvos, raštai, kurie atrodė nesuderinami, bet vis tiek sudaro harmoningą visumą. Kai pirmą kartą prisiliečiau prie kilimų, jutau ne tik jų estetinę vertę, bet ir fizinį pojūtį – tas prisilietimas mane visiškai pavergė. Atsimenu, kai sau pasakiau, jog norėčiau bent vieną kilimą turėti pati. Tai buvo apie 1996-uosius metus, kai man buvo 23 metai. Nuo to momento, supratau, kad persiški kilimai taps svarbia mano gyvenimo dalimi.

Taip pat prisimenu, kaip studijų laikotarpiu Vokietijoje per atostogas visada norėdavau grįžti namo į Lietuvą. Vieną kartą Kaune, eidama Valančiaus gatve su mama, man kilo labai stiprus déjà vu jausmas. Aš sau tyliai pasakiau: „Jeigu kada nors pradėsiu savo verslą, tai jis bus čia, Valančiaus gatvėje.“ Daugelį metų vėliau, kai jau įkūriau savo verslą, prisiminiau tą momentą, ir tai buvo tarsi mano svajonės išsipildymas.

Svarbu turėti tikslą, entuziazmą ir aplinką, kuri tave palaiko, bet kartu ir supranta tavo idėją intelektualiai. Sėkmė yra beveik garantuota, jei nebijai. Kartais susimąstau, kad dabar bijau labiau nei anksčiau (juokiasi). Dabar esu labiau atsargi, nes esu mama ir turiu daugiau patirties.

Jei dabar reikėtų pradėti viską iš naujo, ar jaustumėte tą pačią energiją ir ryžtą?

Energijos turiu labai daug, tačiau patirtis atneša ir atsargumo. Visada sakau, kad reikia nuolat dirbti su savo abejonėmis, nes jos yra tas nuodas, kuris gali sustabdyti žmogų nuo jo asmeninės sėkmės. Žinote ką? Džiaugiuosi, kad teko įveikti įvairaus sudėtingumo atkarpas, kurios dabar tapo mano stuburu (šypsosi).

Jei gyvenimas nebūtų taip stipriai susijęs su persiškais kilimais, ar yra kita veiklos sritis, kurią būtumėte pasirinkusi? 

Turbūt tai būtų buvę interjero namai. Dar 1994–2000 metais, keliaudama po Europos miestus, dažnai užsukdavau į prabangias interjero parduotuves ar salonus. Įsivaizduodavau, kaip galėtų atrodyti mano erdvė, jei turėčiau savo interjero parduotuvę. Vėliau, kai jau turėjau galimybę, pradėjau pirkti vazas, porcelianą. Man niekada nereikėjo daug daiktų, bet jie turėjo būti kokybiški, išskirtiniai. Iš esmės, mane visada žavėjo tekstilė ir interjeras, tad sunku įsivaizduoti save darant ką nors visiškai kitokio. Kilimai natūraliai tapo pagrindine mano veikla, o porcelianas ir viskas kas susiję su elegantiška stalo kultūra yra šalia.

Dažnai kalbate apie etiketo ir prabangos suvokimą šiandieninėje visuomenėje. Kaip, jūsų nuomone, šie suvokimai keitėsi per laiką, ypač atsižvelgiant į tai, kaip visuomenė dabar vertina prabangą – ar tai vis dar apčiuopiami daiktai, ar labiau neįkainojamos patirtys ir emocijos?

Tai, ką matau šiandien, yra harmoninga sintezė tarp daiktų ir patirčių. Mūsų visuomenė tikrai išmoko vertinti kokybiškus daiktus, ir tai mane labai džiugina. Žmonės nebenori laikino sprendimo, nes tai asocijuojasi su nestabilumu ir nesaugumu. Per pastaruosius penkerius metus pastebiu stabilų ir tvirtą žmonių norą kurti ne tik materialinę, bet ir mentalinę aplinką. Dėl to kyla didesnis susidomėjimas švietimu, parodomis, koncertais – tai labai akivaizdu, nes viskas tarpusavyje susiję. Prabanga šiandien yra ne tik daiktai, bet ir praturtinanti patirtis, emocijos bei stabilumo pojūtis.

Kadangi didelė jūsų darbo dalis susijusi su menu ir kultūra, kaip šie dalykai atsispindi jūsų asmeniniame gyvenime? Kai nesate įsitraukusi į profesinę veiklą, kaip mėgstate praleisti laisvalaikį? Ar yra specifinių meno ar kultūros sričių, kurios ypač domina?

Mano aistra yra dvarai, ypač seni mediniai bajorų dvarai ir palivarkai. Tam skiriu nemažai laiko jau daugelį metų. Esu aplankiusi daugybę nuostabių erdvių, kurie pasakoja apie labai seną kultūrą, ypač Lietuvoje. Bajorų luomas ir jo kultūra mane labai domina – tai unikalus fenomenas, kurio iki pat XIX amžiaus pabaigos neišnyko, priešingai nei daugelyje kitų Europos šalių. Bajorai turėjo savo ypatingas taisykles ir apeigas, kurios atsispindėjo ir jų namų interjeruose. Šie namai yra tikri kultūros lobiai, kuriais semiuosi įkvėpimo ir jėgos.

Be to, aš pati esu kilusi iš bajorų giminės. Mūsų šeimos genealoginis medis siekia penkiolika kartų, turime du herbus. Sovietmečiu apie tai nebuvo kalbama, tačiau man tai visada rūpėjo. Visada jaučiau artimą ryšį su savo šeimos praeitimi, žinodama, kad mano prosenelė buvo svarbi asmenybė. Tai paskatino mano susidomėjimą istorija ir kultūra bei paaiškino mano natūralų polinkį į estetiką ir tam tikrą konservatyvų europietišką stilių. Nuo pat vaikystės tai buvo mano aistra, ir niekada nebuvo momento, kai man tai nebūtų buvę svarbu.

Turbūt būtent dėl šios gilios praeities ir mano šeimos istorijos ryšio dvarai mane taip traukia.

Jei turėtumėte galimybę bet kurioje pasaulio vietoje praleisti pusę metų be darbo, kur vyktumėte ir ką veiktumėte?

Pusė metų be darbo? Geresnės vietos nei Graikija tiesiog nėra (juokiasi). Tai šalis, kuri man suteikia vidinį atsipalaidavimą ir harmoniją. Kiekvieną kartą ten lankydamasi jaučiu, kad Graikijos žemė yra perpildyta istorijos, kultūros ir energijos. Ten nereikia eiti į muziejus – visa istorija yra tiesiog po atviru dangumi. Nesvarbu, kur keliautum ar vaikščiotum, visur rasi antikos, senovinės Graikijos palikimo pėdsakus. Be Graikijos, visa Europos kultūra nebūtų tokia, kokia ji yra dabar. Tai šalis, į kurią visada norisi sugrįžti – ji mane traukia savo istoriniu palikimu, todėl tikrai ten praleisčiau tą laiką. Man Graikija yra būtina.

Kas man dar labai patinka Atėnuose – tai savitas chaosas, savitas Rytų ir vakarų mišinys. Jame aš tiesiog atsipalaiduoju ir pasineriu į kitokį gyvenimo tempą. Man tai yra tarsi kontrastas mūsų švariai, struktūruotai šiaurietiškai dienotvarkei. Po tokios patirties, grįžus į savo kasdienybę, jaučiuosi atsigavusi ir su nauja energija.

Įsivaizduokite, kad turite galimybę išsirinkti vieną persišką kilimą ir su juo nukeliauti laiku. Į kurią epochą keliautumėte ir kodėl?

Aš tikrai keliaučiau į Belle Époque – gražiąją epochą. Tai laikotarpis po Prancūzijos-Prūsijos karo, kai visuomenė išgyveno tikrą pakilimą. Žmonės atsipalaidavo, augo kapitalizmas, pramonininkai ir verslininkai investavo nepaprastai daug į meną ir mokslą. Tai buvo laikas, kai viskas kilo į naujas aukštumas, o menas klestėjo kaip niekada anksčiau. 

Ar yra kokia nors „must see“ vieta, renginys ar paroda, kurią šiais metais labai norėtumėte aplankyti ir rekomenduotumėte kitiems?

Mano didelis noras dar šiais metais yra nuvykti į Nicą ir aplankyti ten esantį Matisse muziejų. Planuoju tai padaryti lapkritį, nes jau ketverius metus niekaip nepavyksta ten patekti. Tai vieta, kurią tikrai rekomenduočiau visiems, besidomintiems menu ir kultūra – Matisse darbai ir jo kūrybos atmosfera ten ypatingai jaučiama, tad tai „must see“ vieta mano sąraše.