Mados namuose BALMAIN dirbanti 27-erių drabužių dizainerė LIUCIJA DOMKUTĖ šioje vietoje neketina ilgai užsibūti. Ji rengiasi įgyvendinti galvoje kirbančias naujas idėjas. Ir jokių „ne” šios kūrėjos tikrai nesustabdys. Apie viską paeiliui ir iš esmės – mūsų su Liucija ilgame pokalbyje žurnalui MOTERIS. Neslėpsiu, kad šį interviu laikau vienu mane labiausiai įkvėpusių per netrumpą, beveik 15-kos metų mano buvimą žurnalistikoje. Ačiū Tau, nuostabioji Liucija!

Nors per pastaruosius trejus metus Liucija spėjo pagyventi ir Indijos sostinėje Delyje, ir Nyderlandų sostinėje Amsterdame, vis dėlto nė susimąsčiusi pirmenybę atiduoda Prancūzijos, o tuo pačiu ir visos mados pramonės sostinei Paryžiui. Ten šiuo metu ir gyvena, dirbdama vyriausiąja siuvinėjimų dizainere kone seniausiuose Europos mados namuose „Balmain”. Nors pati dalyvauja kuriant visą pasaulį stebinančius šedevrus, ilgai užsibūti neketina. Dar viena stažuotė? „Ne, šįkart viskas kitaip. Grįžtu į Indiją dar vienam iššūkiui”, – intriguoja Liucija. Ir priduria, kad, sukaupusi pakankamai patirties, savo vardo mados namus kada nors tikrai atidarys ir Lietuvoje.

BOMBERIS: Jau kelerius metus besitęsiančios Tavo stažuotės pas pasauliniu mastu žinomus dizainerius – Manishą Arorą, Iris van Herpen, o dabar ir pas Olivierą Rousteingą iš „Balmain” – tai strategija įgyti unikalios patirties prieš įkuriant savo ženklą, ar vis dėlto ieškai vietos, kur galėtum nusėsti ir tiesiog dirbti samdomą darbą?

LIUCIJA: Matydama žinomų dizainerių kolekcijų pristatymus, visada norėdavau būti dalimi tos jėgos, žavėdavausi tekstilės manipuliacijomis. Turbūt tai mane ir paskatino bandyti savo jėgas pas mados profesionalus. Stažuotės – tai neprilygstama patirtis ir kontaktai. Jais būtina naudotis kuriant savo kaip dizainerio ateitį. Dirbti garsiuose mados namuose – svaiginanti patirtis, tačiau ne kiekvienas dizaineris pasiruošęs paaukoti asmeninį gyvenimą vardan karjeros, o tai dažniausiai yra neoficiali sąlyga. Ilgos darbo valandos ir savaitgaliai darbe – neišvengiama kasdienybė.

Savo pačios gyvenimą dėlioju etapais. Šiuo metu, kol turiu vidinės jaunystės, energijos ir entuziazmo, noriu būti aukštojoje madoje, įgauti patirties, kontaktų. Tuomet galėčiau kalbėti apie asmeninį prekės ženklą, kurį tikrai noriu turėti. Kurti savo prekinį ženklą iš karto po studijų yra rizikinga, nes pasaulis atrodo dar neištirta vieta, o nuosavam verslui reikia ir finansų, ir partnerių, ir asmeninės brandos lygio bei ryškios kūrybinės vizijos.

BOMBERIS: Retam lietuviui pavyksta gauti stažuotes pas pasaulinio lygio dizainerius. Gal sutikai kitų jaunų dizainerių iš Lietuvos ar apskritai mūsų kraštų?

LIUCIJA: Pirmą dieną man atvykus į mados namus „Balmain” išgirdau, kad prieš tai jie nėra turėję kolegos iš Lietuvos. Savotiškai smagu būti pirmai ir formuoti teigiamą įvaizdį apie mūsų krašto dizainerius. Pastebėjau, kad aktyviai į aukštąją Europos madą veržiasi jauni dizaineriai iš Ukrainos.

BOMBERIS: Tavo specializacija kostiumo dizaine – printai, siuvinėjimai, pynimai, dažymai. Trumpai tariant – rūbo puošyba ir detalės, tekstilės manipuliavimas, ir viso to pritaikymas drabužio siluete. Ar pagal tai ir orientuojamos užduotys stažuotės metu?

LIUCIJA: Būtent taip ir yra: būsimos užduotys skiriamos pagal stažuotojo portfolio. Mano stiprioji pusė – mados tekstilė, su ja ir dirbu nuo pirmųjų stažuočių dienų. Tai gal ir skamba paprastai, bet visuose mados namuose, kuriuose dirbau, šiems procesams keliami aukščiausi kūrybiniai ir technologiniai standartai. Iš mūsų reikalaujama novatoriškumo ir aukšto estetinio pajutimo.

Egzotiškiausia patirtis buvo siuvinėjimų kūrimas ir atlikimas Indijoje. Yra tekę sėdėti ant kilimėlio šalia siuvinėtojų, kuruoti jų darbą, nuolat parenkant karoliukus, jų išdėstymą, spalvą, bandyti išgauti naujus 3D efektus, o tuo metu fone skambėdavo energingos Bolivudo melodijos. Tai buvo ypatingos, autentiškos akimirkos, kurių niekada nepamiršiu. Deja, yra ir kita šios patirties pusė: talentingi siuvinėtojai, kurie šio amato mokosi nuo šešerių metų, iš tikro gana tingūs, tad juos nuolat piktais riksmais paragina prižiūrėtojai. Atrodo, raginimai patiems darbuotojams yra savaime suprantami. Apšaukti jie imasi darbo, kuria šedevrus, kuriais žavisi pasaulis. Taip gimsta mada.

BOMBERIS: Kaip manai, – tik atsakyk nesikuklindama, – kuo patrauki didelių vardų dėmesį, kad dirbti kartu pasirenka Tavo, o ne kitų kandidatūras? Koks Tavo braižo išskirtinumas?

LIUCIJA: Studijų metais eksperimentuodavau su įvairiomis stilistikomis. Bandžiau prisijaukinti skandinavišką, lietuvišką minimalizmą, kadangi tai yra priimtinas ir gan paplitęs stilius mūsų krašte. Tačiau širdyje žinojau, kad mados studijas rinkausi dėl dramatiškos ir magiškos mados prigimties, dėl kelių sekundžių stebuklingo įspūdžio. Tad rinkdamasi bakalauro kolekcijos temą spjoviau į „žemišką madą“ ir kūriau pasaką! Žinomiausią pasaulyje psichodelinės, kičinės mados kūrėją M. Arorą tai įtikino. Taip buvau priimta į jo mados namus Indijoje.

BOMBERIS: Atvirai – kiek reikėjo išsiųsti paraiškų ir kiek neigiamų atsakymų gauti, kol pasisekė patekti ten, kur esi? Apskritai, kas yra stažuotė mados namuose ir ar jai pasibaigus įprasta sulaukti pasiūlymo pasilikti dirbti su darbo sutartimi?

Tarp stažuotojų konkurencija didžiulė, tad visada geriausia pretenduoti pas paties stilistikai artimą dizainerį – taip turi daugiau galimybių būti pastebėtas. Tiesą sakant, nesiuntinėjau savo portfolio visiems iš eilės. Po interviu ar testo nesunkiai patekdavau pas norimą dizainerį.

Priimtiniausia stažuotės trukmė – šeši mėnesiai. Paprastai už jas mokama. Šiuo metu uždirbu tiek, kad galiu sau leisti ramiai gyventi Paryžiuje. Darbo valandos tokios, kad ir tų pinigų ne visada yra laiko leisti. Neretai užsibūname iki dešimtos vakare. Tada tik į taksi ir namo į lovą. Prieš kolekcijų pristatymus valandų neskaičiuojame. Užtat pristatymams praūžus gauname dvi savaites atostogų. „Balmain“ kolektyvas labai draugiškas, primena šeimą. Dėl viršvalandžių niekas nebamba, visi tai priima kaip neišvengiamybę, darbo mados pramonėje kainą.

Visi dizaineriai turi stažuotojų, kurie dažnai pasilieka dirbti kaip laisvai samdomi. Po pirmos stažuotės pasilikau dirbti pas M. Arorą, tačiau Indijos gyvenimo sąlygos mane išvargino ir ryžausi įgyti praktikos Europoje. I. van Herpen mados namai buvo mano pirmoji mano stotelė Europoje. Žaviuosi šios dizainerės kūryba, tačiau pats atlikimo procesas man neteikė tiek džiaugsmo, kaip dirbant, tarkime, beprotiškame M. Aroros ofise Indijoje. Taigi nusprendžiau pas šią dizainerę ilgai neužsibūti ir bandyti savo jėgas mados namuose „Balmain“.

BOMBERIS: Iš Tavo pasakojimo darau prielaidą, kad labiausiai prijauti M. Aroros kūrybai. Esu teisus?

LIUCIJA: Visų trijų kūrėjų, pas kuriuos teko stažuotis, darbus vienija tekstilės turtingumas ir dramatiškas įvaizdis, stipri vizija. Mano širdis visuomet linko prie dizainerių, kurie savo viziją spaudžia iki maksimumo, nes ir pati tikiu šiuo principu. Tikrai, iš visų trijų nedvejodama savo simpatijas atiduodu M. Arorai. Ekscentriškas, sarkastiškas, kupinas beprotiškos energijos, meilės savo kūriniams ir pasauliui, kuriuo tiki. Jo vizija – autentiška, nesumeluota.

Manisho biure išmokau organizuotumo, pažadinta naktį galėjau įvardinti kiekvieno gaminio paruošimo statusą. Jis to primigtinai reikalavo, nes kaip vaikas nekantriai laukė kiekvieno gaminio gimimo. Iš jo išmokau daug asmeninių pamokų, kurių svarbiausia – laužyti barjerus ir priversti viską judėti tokia linkme, kuria pats geidi, niekada nesutikti su kitų sakomu „ne“. Vadovaudamasis tokiu principu šis žmogus sukūrė savo verslą. Mažai kas Indijoje ne tik tikėjo jo kūryba, bet ir apskritai ją suprato, tačiau Manishas rado būdų savo kūrybą parodyti visam pasauliui. Labiausiai įstrigusi jo frazė, kuria vadovaujuosi iki šiol: kūrinys turi būti toks gražus, kad visiems norėtųsi verkti! Tuomet įvyksta magija.

BOMBERIS: Kalbant apie magiją, ar tikrai pripažintų dizainerių dirbtuvėse jos yra? Kokia iš tikrųjų didelių mados namų darbinė kasdienybė?

LIUCIJA: Magija įvyksta per sunkų darbą, kai pamatai rezultatą ir suvoki, kad tai įvyko, kad magija yra! Širdyje atsiranda palengvėjimas, dingsta nerimas. Tai toks savotiškas palaimos jausmas. Deja, tai tik trumpa akimirka, įvykstanti kolekcijos kūrimo pabaigoje. Visas kitas laikas – tai varginantis, streso kupinas kolekcijos auginimas. Būname ir pervargę, ir nelaimingi, ir ne tik nuo tempo, bet ir nuo fizinio darbo – sunkias dėžes su suknelėmis tampo ne tik padėjėjai, bet ir patys dizaineriai. Kiekvienai dienai sudarytas darbo planas, kuris negali būti nevykdomas. Man pasisekė dirbti aukšto lygio mados namuose, todėl juose išnaudojimo, nesiskaitymo, tiesioginio ar grubaus lipimo per galvas nėra.

Kita vertus, net ir puikų įvaizdį visuomenėje turintys mados namai ne visada skaitosi su savo darbuotojais. Žmonės išnaudojami, išsiurbiami, atleidžiami bosui užsigeidus. Paryžiuje visi su visais pasikalba, žinome kas kaip gyvena. Štai nauja mados namų „Dior“ kūrybos vadovė, italė Maria Grazia Chiuri, susirinkimuose kalba tik itališkai, tad seni darbuotojai neturi galimybės dalyvauti diskusijose, lieka be užduočių, yra verčiami išeiti iš darbo savo noru. Tačiau visi žino, kad blogiausia dirbti „Givenchy“ – nepriekaištingą reputaciją tarp vartotojų turinčiuose, tačiau darbuotojus baisiai išnaudojančiuose mados namuose. Kūrybinis kolektyvas ten nemato dienos šviesos, prie biuro užsakytame viešbutyje gali pamiegoti keturias valandas ir vėl privalai grįžti į darbą. Nemažai žmonių iš „Givenchy“ atėjo dirbti į „Balmain“, todėl šias istorijas girdėjome iš pirmų lūpų.

BOMBERIS: Pas M. Arorą po stažuotės pasilikai dirbti dar daugiau nei metus. Kas lėmė, kad nusprendei pasilikti? Kas lėmė, kad nusprendei judėti toliau?

LIUCIJA: Stažuotės metu gavau atsakingų darbų, eskizavau modelius, kūriau printus. Visa tai taip stipriai įkvėpė, kad sutikau priimti darbo pasiūlymą. Dirbau tris sezonus, palikau darbą su ta pačia meile, kurią turėjau nuo pradžių. Nepasilikau iš esmės tik dėl sunkių gyvenimo sąlygų Delyje. Nuolatinis karštis, beprotiška oro tarša, šiukšlynai, prie ofiso +45 laipsnių temperatūroje gulinčios karvės, masės žmonių, kamščiai, kuriuose kasdien išbūdavau nuo trijų iki keturių valandų, ir galiausiai negalavimai dėl apsinuodijimų.

Yra ir geroji Delio gyvenimo pusė, bet dėl ilgų ofiso darbo valandų, deja, neteko daug jos pamatyti. Apskritai, kai dalyvavau konkurse į M. Aroros mados namus, tikėjau, kad stažuotė vyks Paryžiuje. Tik kone paskutinę dieną sužinojau, kad teks vykti į Delį. Artimieji baiminosi dėl saugumo, visos tos kalbos apie europiečių moterų prievartavimus…

BOMBERIS: Savo ruožtu, I. van Herpen dažnai užmina mįslių – kaip įmanoma ne tik sukurti, bet ir techniškai įgyvendinti tokius sudėtingus sumanymus, kurie balansuoja ties neįmanomo riba. Matei ir dalyvavai šiame procese, tad atsakyk – kaip gimsta jos rūbai? Ar tikrai prie jų atsiradimo prisideda architektai, fizikai, IT specialistai?

LIUCIJA: Manau, Iris sėkmės raktas – tinkamo kolektyvo pasirinkimas. Ji yra idėjų autorė, tačiau jos kūriniai negalėtų gimti be įvairių technologų, savo sričių ekspertų, stažuotojų pagalbos. Suknelė dažnai būna tokia sudėtinga, kad prie jos keliems žmonėms kartais tenka dirbti net kelis mėnesius! Tai tarsi meditacija, kuriai pasiruošęs toli gražu ne kiekvienas, tikrai beprotiškos ir ypatingos kantrybės, sveikatos reikalaujantis darbas. Iris dirbtuvės labiau dvelkia laboratorija, šiuolaikinio meno studija, o ne mada.

BOMBERIS: Pakalbėkime apie „Balmain“. Koks jausmas dirbti mados namuose, kurių istorija skaičiuojama ne metais, bet dešimtmečiais, eromis, epochomis?

LIUCIJA: Kartu su kitomis dizainerėmis kuriame piešinius, kurie vėliau Indijoje tampa siuvinėjimais. Turiu siūlyti atlikimo technikas, spalvų derinius, nematytus sprendimus. Vos įžengus į „Balmain“ ofisą, kuris yra pačioje Eliziejaus laukų alėjoje, tampa akivaizdu, kad šie mados namai – prabangos prekių ženklas. Toks, kuris turi galimybių ir galios sukurti gaminius, pasaulyje pirmaujančius tiek savo kokybe, tiek prabanga ir puošnumu. Dirbdama ten dažnai pajuntu, kad kažkokiu būdu įeinu į šių mados namų istoriją. Beje, šiuo metu 1946-aisiais Pjero Balmaino įkurti mados namai priklauso Kataro karališkajai šeimai.

BOMBERIS: „Balmain“ mados namams vadovaujantis dizaineris Olivieras Rousteingas yra vos keliais metais vyresnis už Tave, jaunas, bet jau daug pasiekęs ir patyręs kūrėjas. Ko iš jo jau spėjai išmokti?

LIUCIJA: Nors Olivieras yra viena didžiausių šiandienos mados pasaulio žvaigždžių, jis mane nustebino savo darbštumu, mandagumu, paprastumu ir atsidavimu „Balmain“ mados vizijai. Ne vieną kartą teko ji matyti pradedantį darbą ankščiau už visus kitus, pasiliekantį dirbti iki išnaktų. Komentuodamas mano darbus išlieka toks pat mandagus ir korektiškas, dažnai pagiria. Iš jo daug galima mokytis, ypač profesionalumo. Šiuo metu „Balmain“ yra klestintis prekių ženklas, nors vos prieš dešimtmetį dėl prasto vadovavimo jis buvo atsidūręs ties bankroto riba. Olivieras buvo paaukštintas iš dizainerio asistentų, jam patikėta formuoti visą kūrybinę viziją. Be abejo, jam padeda komanda, nes madoje kaip ir politikoje – ateina nauja valdžia, atsiveda savo komandą.

Be palaikymo dizaineris yra niekas, viso labo reklaminis veidas. Gal kartais ir atrodo, kad dizaineris mados namuose yra dievas, bet juk jis net kuria, atsižvelgdamas į griežtas pardavimų departamento rekomendacijas. Nėra taip, kad dizaineris užsimano atgaivinti hipių laikų madą, nes jam tiesiog gražu. Paprastai jam duodamos gairės, kurių rėmuose jis ir turi kurti. Tai ypač aktualu samdytiems dizaineriams, kurių kūrybą kontroliuoja investicinės kompanijos ir konglomeratai. Savo mados namuose šeimininkaujantiems dizaineriams – tokiems kaip M. Arora and I. van Herpen – gyventi kur kas lengviau.

BOMBERIS: Tavo stažuotė „Balmain“ tuoj pasibaigs. Jau turi tolesnį planą? Gal tęsi studijas?

LIUCIJA: Mada mane visada labiausiai domino iš praktinės pusės. Teorinių žinių pasisemiu iš literatūros, bet jeigu kada nuspręsčiau studijuoti magistrantūrą, pasirinkčiau tekstilės kryptį. Jaučiu, kad mano pašaukimas – eksperimentai su tekstile. Dar porą trejetą metų noriu padirbti kitiems. Svarbu surinkti daugiau kontaktų, noriu pasigilinti į medžiagų ir paslaugų tiekimo grandinę, pažinti mados pramonę iš vadybinės pusės.

Jau priėmiau darbo pasiūlymą iš vienos Indijos kompanijos, kuri verčiasi siuvinėjimų gamyba. Jie ieškojo žmogaus, kuris galėtų iš didelių Europos mados namų surinkti informaciją apie siuvinėjimų poreikį, o grįžęs į Indiją pagal tuos individualius poreikius sukurtų siuvinėjimus, kuriuos įmonė ir pagamintų. Tai ir pardavimų atstovas, ir kūrėjas viename asmenyje. Ne padangas pardavinėjame, todėl reikia tiksliai suvokti, ko dizaineriui reikia, perprasti jo estetiką, kad sukurtume būtent tai, ko reikia. Ar palieku „Balmain“ visam laikui, nežinau. Prieš kolekcijų pristatymus jiems visada reikia pagalbos, nuolat ieško laisvai samdomų dizainerių mėnesiui ar dviem. Jeigu susitarsime – dirbsime. Mados pasaulyje siauros specializacijos specialistai dirba ten, kur tuo metu jų reikia. Šokinėjimas per firmas niekam neatrodo lengvabūdiškas. Vieną sezoną esi su „Versace“, kitą – su „Roberto Cavalli“.

BOMBERIS: Kas tada? Nebijosi tiek gyvenusi didmiesčių šurmulyje grįžti į ramią Lietuvą?

LIUCIJA: Kai tiek laiko praleidžiu ofise, prie darbų, nebėra skirtumo kur būti – Vilniuje, Paryžiuje ar Delyje. Kai turėsiu savo komandą, tikiu, kad jausiuosi gerai bet kur, net ir ramesniame Vilniuje. Gal net savo ofisą paversčiau Paryžiaus miniatiūra – būtų daug veiklos, įdomių žmonių, jaudulio prieš pristatymus. Apie grįžimą vis pasvarstau. Stebiu kitus kūrėjus – daugelis pasiblaškę po pasaulį, padirbę kitiems, grįžta į gimtinę ir imasi savo verslo. Turbūt teisingai sakoma, kad namų sienos padeda.

BOMBERIS: Kada ketini pristatyti kitą asmeninę kolekciją ir apie ką ji bus?

LIUCIJA: Pirmoji rimta ir tuo pačiu paskutinė mano kolekcija buvo bakalauro baigiamasis darbas. Ją pavadinau „Scala“ (lot. – žvynelis). Eksperimentuodama su tekstile, per naktis ieškojau įdomių gyvatės odos variacijų, nes norėjau rasti įtikinimą pakaitalą natūraliai roplių odai, kurios daug naudojama mados pramonėje. Kolekcija susilaukė sėkmės – su ja 2013-aisiais laimėjau Jaunojo dizainerio konkursą. Kartais bandau įsivaizduoti savo ateities kolekcijos temą. Manau, kad tai būtų kažkas blizgaus ir žaisminga, nežemiška, bet tuo pačiu moteriška ir seksualu.

BOMBERIS: Tavo gyvenimas iš šalies gali atrodyti nepaprastas – gyveni vienoje mados sostinių, dirbi su geriausiais. Kokia Tavo kasdienybė už studijos ribų?

LIUCIJA: Mano gyvenimas tikrai gali atrodyti svaiginamai: kelionės, Paryžius, Indija, darbas su garsiausias pasaulio dizaineriais, bet netgi ir toks gyvenimas laikui bėgant tampa kasdienybe, tiesiog darbu. Tuomet pradedi vertinti paprastus dalykus – gerą knygą, gyvą pokalbį su draugu, nes tam laiko lieka vis mažiau. Gal ir banalu, bet tikrai mėgstu lankyti muziejus, vaikščioti soduose. Tai atgaiva mados iškankintai dvasiai ir akims. Mano bendravimo ratas Paryžiuje – tai žmonės, kuriuos pažįstu iš Lietuvos ir su kuriais susipažinau dirbdama Delyje bei Amsterdame. Visi jie vienaip ar kitaip susiję su mada. Grįžusi į Lietuvą, skubu susitikti su visais draugais Vilniuje, bet neaplenkiu ir Šilutės – ten gyvena mano šeima, nuo aštuonerių bėgo mano vaikystė.

BOMBERIS: Tavo pačios kasdienis stilius – kas jam daro didžiausią įtaką?

LIUCIJA: Iš madoje dirbančių žmonių aprangos retai pasakysi, kad jie dirba madoje. Juos atpažinsi iš susikoncentravimo ties tikslais, pasišventimo savo darbui, darboholizmo. Taip, turime mados namų, kuriems dirbame, rūbų. Darbuotojai turi galimybę juos įsigyti itin pigiai – už 800 eurų parduotuvėje kainuojantį „Balmain“ megztinį sumokėjau tik 20 eurų. Tačiau kasdien rengiuosi itin paprastai. Mano išorinis stilius yra tolimas nuo mano kūrybos. Kasdien mėgstu išlaikyti griežtą, profesionalų, šiek tiek agresyvų, bet moterišką stilių. Tuo tarpu kūryboje esu linkusi į svajingą, psichodelinį, kičo stilių. Greičiausiai mano kasdienį stilių formuoja mano patirtys: madoje turi būti stiprus, greitas, profesionalus, visada pasiruošę iššūkiams.

 

Žurnalas MOTERIS, 2017 m. gegužė

Vaido Jokubausko (herojės portretai) ir www.balmain.com nuotraukos

 

Komentarai 0