Kai pagaunu save mintyse verkšlenant, kad per daug visko darau ir nieko nespėju, prisimenu tokius žmones kaip HENRIK VIBSKOV. Šis labai spalvingos reputacijos danas kuria kiną, muziką, instaliacijas, interjerus, sceninius kostiumus, aksesuarus ir dar velnias žino ką. Ir, be abejo, madą. Ir jam – tik 45-eri. Naujausios Vibskovo kolekcijos „Saliamis“ produktų pirmą kartą galima įsigyti ir Lietuvoje. Tai, brangieji, kas daniškos dešros, a?

Anglų kalba kolekcija vadinasi “Salami – The Kitchen of The Non-Existing“ ir kelis jos modelius, kol kas tik moterims skirtos linijos, o kartu ir kelis aksesuarus galima pamatyti labai konceptualioje parduotuvėje V2 Concept Store Vilniuje. Pamatyti, įsigyti ir išdidžiai dėvėti. Naudojuos proga pagirti šios parduotuvės kuratorius, kurie visada į Lietuvą atveža ką nors naujo, mums dar negirdėto, arba girdėto, bet nelabai pasiekiamo. Kaip antai prieš porą metų atsitiko su Yohji Yamamoto arba dabar – su Henriku Vibskovu. Respect! Nors, tiesą pasakius, apie Vibskovą iki tol žinojau nedaug – kad kuria labai jau žaismingą gatvės madą ir kad šiaip yra labai geras psycho. Tad turėjau progą išsamiau juo pasidomėti, taip užpildydamas savo, o kartu ir kai kurių iš jūsų žinių spragas.

Tai kas tas Vibskovas ir kodėl kolekcija skirta dešrai? Jis provokatorius, kuriam – spėju – daugiau rūpi ne pats produktas, kiek jo idėja ir prezentacija. Šią, 2017 m. pavasario-vasaros kolekciją jis pristatė viename Kopenhagos lofte, paversdamas jį skerdykla ir mėsos perdirbimo cechu. Slogu. Tik nebuvo kraujo, skerdikai buvo netikri, kaip, beje, ir per visą podiumą iškabintos dešros. Tekstiliniai saliamiai, prikimšti ne faršo, o sintepono ar dar ko nors. Loftas, beje, gana simboliškai parinktas dabar labai madingame, o kadaise pramoniniame mėsininkų kvartale.

Kokia mintis? Visi žinome, kad Danijoje klesti gyvulininkystė, ir fermų, o taip pat ir mėsos perdirbimo fabrikų ten – ohoho kiek. Valgo žmonės mėsą, tikrai valgo. Tačiau turbūt kaip niekur kitur Danijoje kyla sąmoningo vartojimo, o kartu – ir sveikesnio gyvenimo banga. Natūralu, kad pirmu smuiku šiame judėjimo groja vegetarizmas. Pastatydamas šiuos du pasaulius – mėsėdį ir vegetarišką – šalia, Vibskovas tarsi klausia: gal mėsa viena dieną taps tik praeities relikvija, ir niekas jos nebevalgys? Geras klausimas, Henrikai, bet sprendžiant iš mėsos vartojimo mastų, tai atsitiks ne taip jau ir greitai. Čia kaip panašus amžinas klausimas – ar sulėtės greitoji mada ir greitasis gyvenimas, ar vis dėlto lėtaeigį tvarumo laivelį apvers ir nuskandins „zaros“ ir „hesburgeriai“.

Kita vertus, kolekcija, pasirodo, ne tik apie saliamį, mėsą kaip maistą ir kaip simbolį arba apie vartojimą apskritai. Kaip pats sakė, kurdamas naujausią kolekciją, Vibskovas buvo įkvėptas Rytų kovos menų, kurie jam atstovauja tikrumą, tvarumą ir ilgaamžiškumą (Rytų įtaka akivaizdi ir kolekcijos siluetuose, ir jos raštuose, ir galvos apdangaluose, ir makiažuose). Tai prie ko čia dešros? „Žvelkite giliau“, – ragina Vibskovas, gilindamasis į šiuolaikinę visuomenę kamuojančią dilemą. Iš vienos pusės, visi norime gyventi tvariai, lėtai, galvojant apie tai, ką paliksime ateities kartoms. Iš kitos pusės, visi norime tos daniškos dešrytės, kuri simbolizuoja malonumų troškimą, gyvenimą šia diena.

Juk visi daugiau ar mažiau esame hedonistai, net kai iš esmės palaikome lėtumo ir tvarumo idėjas. Na bent jau aš – toks. Jeigu būtume radikalūs savo įsitikinimuose, gyventi būtų kur kas liūdniau. Visi daugiau ar mažiau gyvename kompromisų su savimi sąlygomis. Šiukšlių nerūšiuojame ir vairuojame neekonomišką, bet galingą automobilį, užtat kiaušinius valgome tik laisvai lakstančių vištų ir šiaip dar savanoriaujame „Maltos ordine“. Čia groteskiškas pavyzdys, bet mintį supratote. Žodžiu, bravo, Henrikai, kad užsukai tokią nepatogią diskusiją!

Bravo Henrikui galima pasakyti ir už universalumą. Jis atstovauja vadinamajam Naujajam Šiaurės šalių judėjimui, kuriam priklausantys menininkai kuria šiuolaikinį meną paraleliai keliose disciplinose. Tai Vibskovas šioje vietoje turbūt galėtų būti rekordininkas. 2001-aisiais baigęs labai (LABAI!) gerą Londono meno ir dizaino mokyklą Central Saint Martins, kur įstojęs – kaip pats sakė – tik tam, kad padarytų įspūdį merginai, jis grįžo į Daniją ir įsteigė savo brendą. Šiuo metu jo darbai ypač populiarūs (ir gerai, labai gerai perkami) Stokholme, Paryžiuje ir Niujorke, kur, beje, jis Manhetene 2011 metais atidarė savo parduotuvę.

2005-aisiais jo kurtos instaliacijos, kuriomis dažnai puošia ir savo kolekcijų pristatymus, buvo sudėtos į asmeninę parodą Danų dizaino centre Kopenhagoje. Pavyzdžiui, 2006-aisiais Paryžiuje jis pristatė kolekciją, kurią demonstravę modeliai gulėjo ir buvo apsupti daugybės švytinčių krūtų. Kolekciją Vibskovas pavadino „Didelių drėgnų švytinčių papukų kolekcija“ (“The Big Wet Shiny Boobies Collection“). Kad suprastumėte, kaip tai atrodė, porą kadrų įdėjau į galeriją.

Jeigu reikia dar jo multi-talentingumo įrodymų, štai – muša būgnus roko grupėje „Trentemøller“, tapo paveikslus, aprūpina neįtikėtinais sceniniais kostiumais Danijos teatrus (galerijoje pamatysite jo „Madam Baterflai“ sceninę interpretaciją), kuria žymių Danijos pastatų interjerus (galerijoje pamatysite jo nuosavo butiko interjerą su pieštukais), labai perkami jo kurti aksesuarai (naujos kolekcijos akinių rasite ir minėtame V2 multibrandiniame butike). Dar nepamirškime jo nuopelnų kinui – 2000-aisiais Vibskovo kurtas filmas „Vienuolis” (“The Monk”) apdovanotas kino festivaliuose. Apie šio žmogaus užimtumą ir daugiabriauniškumą sužinosite panaršę jo svetainėje: http://www.henrikvibskov.com.

Akivaizdu, kad šis kūrėjas visiškai neatitinka tų lūkesčių ir stereotipų, kuriuos turime apie skandinavus. Jokio minimalizmo ir spalvų deficito. Priešingai, jo darbai – tai spalvingi, ryškūs, turtingi detalių ir formų, atvirai provokuojantys, labai skirtingi ir ne į nieką nepanašūs kūriniai. „Tokie kaip ir pati Kopenhaga – įvairi ir visokia“, – sako Vibskovas. Daug kur buvau, Kopenhagoje – ne. Vien dėl Vibskovo nuvažiuosiu.

Ei, Henrikai, o tai gal pats iki Lietuvos atlėksi, ką nors meniško ir beprotiško pas mus nuveiksi, pelkelę sujudinsi? Tuo pačiu ir kolekciją pristatytumei, a? Nesame toks jau beviltiškas užkampis kaip bebūtų! Sakai, galbūt? Ir jau kažkada greitai? Oba! Jeigu rimtai, iš tikro sklinda kalbų, kad su Vibskovo vadyba jau kalbama dėl kokio nors meninio projekto Vilniuje – juk reikia jam kažką pasiūlyti, kad iki mūsų atlėktų?! Čia būtų kur kas kiečiau, nei Van Gogą Vilniaus prekybos centruose rodyti. O kol kas vartome naujos kolekcijos paveiksliukus ir žiūrime jos pristatymo vaizdo įrašą iš Paryžiaus mados savaitės.

 

www.henrikvibskovboutique.com ir V2 Concept Store nuotraukos

 

Komentarai 0