Ačiū žurnalui L’OFFICIEL MADA už klausimus, kuriuos atsakinėjau trečią nakties virtuvėje Vilniaus gatvėje, pamiršęs apie miegą, rytojaus darbus ir puodelyje vėstančią arbatą. Žurnalistė Asta Lipštaitė moka užduoti paprastus klausimus, kuriuos atsakydamas dar kartą aiškiai suformuluoji sau ir kitiems kas esi ir apie ką esi. Bent jau man atsitiko būtent taip. Trečią nakties, virtuvėje Vilniaus gatvėje, su vėstančia arbata ir per klaviatūrą lakstančiais pirštais.

Kodėl Bomberis?

Pavadinimas, kaip ir pats tinklaraštis, atėjo spontaniškai. Pastarąjį dešimtmetį atitolau nuo rašymo, dirbau su viešųjų ryšių, rinkodaros, mados pardavimų projektais. Norėjosi po darbų perjungti smegenis į kitą režimą, todėl pradėjau rašyti apie tai, kuo domėjausi laisvalaikiu ir kam jaučiu aistrą, – apie miesto ir gatvės madą. Sugalvoti pavadinimui reikėjo penkių minučių, nes, kaip ir dažnai darau, nuėjau dedukciniu keliu, – pabandžiau įsivaizduoti, kuris rūbas man labiausiai asocijuojasi su didmiesčio stiliumi. Ogi aviatoriaus striukė, nesenstantis bomberis! Patiko paties žodžio sąskambis. BOM-BE-RIS. Kai po pusmečio nusprendžiau Bomberį patentuoti kaip prekės ženklą, jau įtariau, kad jis turi potencialo numesti vieną kitą bombą.

Nežinau, kaip šį žodį ištars užsieniečiai, bet tikiu, kad vieną dieną ir jie turės pabandyti jį ištarti. Beje, dar šiemet tinklaraštis taps dvikalbiu – atsiras ir jo versija anglų kalba. Jame numatytas ir virtualus showroomas, kuriame bus galima susipažinti su keliais perspektyviais dizaineriais ir jų darbais. Ir jų tik daugės. Labai norėčiau, kad ateityje Bomberis taptų ta vieta, kurioje bursis talentingi ir pažangūs kūrėjai iš viso Baltijos regiono. Šioje erdvėje apie juos sužinos kiekvienas besidomintis lėtąja Lietuvos ir kaimyninių šalių dizainerių kuriama mada.

Kodėl savo tinklaraštį rašai feisbuke?

Tikėtina, kad tuo metu, kai išeis šis interviu, Bomberis ruošis persikelti arba net bus persikėlęs į savo nuolatinius namus www.suprastimada.lt. Nuo pirmojo įrašo tinklaraštyje nepraėjo nė metai – Bomberį pradėjau pernai gegužę, be jokių didelių ambicijų ir intencijų. Norėjau dalintis tuo, kas pačiam yra įdomu. Kai sekėjų skaičius perkopė 3000, supratau – turiu gerbti skaitytoją, negaliu sau leisti toliau Bomberį laikyti beveidėje Facebook erdvėje, kur visi puslapiai baltai-mėlynai vienodi. Juk rašau apie stilių, tai ir aplinka, kurioje tai darau, turi būti stilinga ir komunikuoti mano estetiką!

Be to, noriu tikėti, kad kuriu lėtąjį turinį, todėl su gailesčiu matau, kad Facebooko lentoje mano įrašai stumiasi žemyn, grimzta užmarštyn. Tegul vienadienį turinį kuria portalai ir laikraščiai. Kažkada penkerius metus dirbau spaudos žurnalistu ir matydavau, kaip nepraėjus nė parai mūsų darbas virsdavo makulatūra. Mano tekstai skirti lėtam skaitymui, pamąstymams, vizualiam pasigrožėjimui. Juk gardžiu maistu nepasimėgausi skubėdamas, tiesa? Beje, rašyti žurnalams, ką su malonumu darau, – kur kas maloniau, nes jie dažniausiai „gyvena” visą mėnesį.

Ką pats skaitai/seki?

Informaciją gaunu įvairiais kanalais, ypač daug googlinu. Net knygas ir straipsnius skaitau su google – bet kurį man iki tol nežinomą dalyką iškart pasitikslinu, paskaitau apie kontekstą. Kartais galiu ir valandai nuklysti nuo knygos į tyrinėjimus. Paskutinę perskaitytą knygą – performansų menininkės Marinos Abramovič memuarus „Walk Through Walls“ – dėl to ir skaičiau kokius tris mėnesius. Iš e-žurnalų nuolat skaitau www.businessoffashion.com, www.nowness.com, www.highsnobiety.com, www.fashionbeans.com. Seku miesto madai ir pramonei apskritai svarbius, mane asmeniškai įkvepiančius viešus asmenis – Nicką Woosterį, Stefaną Siegelį, net lietuvį Gražvydą Ivaškevičių seku.

Kokius žmones pavadintum tikraisiais įtakos formuotojais? Ar manai, kad pats galėtum toks būti?

Įtaka – slidus dalykas. Turiu viešųjų ryšių magistro diplomą, apie įtaką, įvaizdžio formavimą ir manipuliacijas informacija nemažai išmanau. Svarbu, ką įtakotojas komunikuoja ir kaip įtakojamasis nuo tos įtakos keičiasi. Kai kam įtakos formuotojas – tai skandalistas Justinas Bieberis ar asmenukėmis išgarsėjusi Kim Kardashian, kuriuos vadiname „fenomenais” ir „sensacijomis”. O man įtakos formuotojas ir sektinas pavyzdys – ne vienadienė žvaigždė, tikras savo srities profesionalas, tą savo svorį užsitarnavęs tvirta pasaulėžiūra, prasmingais darbais, kryptingu siekimu, darantis ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Tai gali būti ir politikas, ir dainininkas, ir mokslininkas, ir tinklaraštininkas.

Ar galėčiau toks būti? Man patinka tai, ką darau, ir matau, kad patinka ir kitiems. Skaitytojai dėkoja, kad iš mano tekstų sužino daug naujo, kad mano pozicija juos padrąsina. Tada jaučiuosi laimingas. Turiu aiškų tikslą – dalintis žiniomis, įžiebti rimtesnę diskusiją apie stilių, padrąsinti save ir kitus būti savimi, laisvai reikšti save, taip pat ir vizualiai, raginti nepaisyti stereotipų ir varžančių rėmų. Realiai, pats noriu būti  laisvas ir laimingas ir noriu, kad kiti tokie būtų. Bomberio šūkis – „Aš esu miestas” – švenčia laisvę, įvairovę, saviraišką, buvimą aukščiau provincialaus mentaliteto. Juk tai yra pagrindiniai tiek didelio miesto, tiek plačiai mąstančio žmogaus bruožai.

Jeigu galėtum pakviesti į interviu vieną mados pasaulio asmenybę, tačiau tas pokalbis liktų tik tarp jūsų, su kuo labiausiai norėtum pasikalbėti?

Atsakymą žinojau dar nepasibaigus klausimui. Tai – dizaineris Tomas Fordas. Išlaikytas, galantiškas, su velniais akyse, turintis nepriekaištingą skonį ir be galo talentingas. Jo tiek madoje, tiek kinematografijoje, tiek asmeniniame stiliuje propaguojama estetika man labai imponuoja. Atrodo kaip žmogus, radęs save, sukūręs vidinę harmoniją, darantis kas patinka, ir tuo įkvėpiantis daugelį žmonių. Toks yra ir mano galutinis tikslas. Beje, kaip žurnalistas žurnalistei, – skanus klausimas, bravo! Susimąsčiau, kodėl jo iki šiol niekam nebuvau uždavęs.

Kokių komentarų apie savo stilių sulauki dažniausiai?

„Koks Tu visoks!” Taip, nenoriu prisirišti prie vieno aprangos stiliaus, nes man tai reikštų nelaisvę. Mano gyvenime jau buvo laikotarpis, kai spintoje turėjau kokius penkis skirtingo atspalvio mėlynus švarkus. Tada dirbau rimtos įstaigos komunikacijos vadovu, įsivaizdavau, kad turiu atrodyti būtent taip ir tik taip. Šiuo metu, po ilgų pokalbių ir derybų su savimi, esu lankstesnis. Todėl savo spintoje turiu tiek klasikinį „Burberry” lietpaltį (trench coat) bei brogue stiliaus batelius, tiek visiškai avangardinių, gan moderniai atrodančių gatvės stiliaus rūbų. Šiuo metu man tamsus, minimalistinis, konceptualus laikotarpis, kam neabejotinai įtakos turi ir prekės ženklo, su kuriuo pagrinde dirbu, stilistika. Laukiu pavasario – ketinu grįžti prie spalvų, mažiau sluoksniuoti ir save visaip „pakuoti“.

Svarbiausias vyro aksesuaras?

Nelengvas klausimas… Vis dėlto, tai turbūt net ne rūbas, o būsena. Sakyčiau, kad pasitikėjimas, vidinė ramybė, harmonija su savimi. Tokie žmonės savaime gražesni, jiems atleidžiame stiliaus klaidas, šalia jų norisi būti. O kalbant apie konkretesnius dalykus, svarbūs batai. Į juos žiūriu pirmiausiai. Batai gali tiek „ištempti“ visą įvaizdį, tiek jį sėkmingai sugadinti. Geri batai – tarsi signalas, kad su tuo žmogumi turėsiu apie ką pasikalbėti. Man iki suvokimo, kodėl reikia investuoti į avalynę, kaip, beje, ir į kokybiškus daiktus apskritai, reikėjo priaugti.

Atsiimdamas „L’Officiel Mada“ stilingiausio vyro apdovanojimą, pasakei labai gražią mintį apie tai, kad svarbiausia stiliuje ne drąsa, o būti savimi. Kaip pats apibūdintum savo stilių?

Kas iš to, kad išdrįstame daryti kažką arba būti kažkuo, kas iš tikrųjų nesame? Lipame per save, bandome nustebinti žmones, kuriems mes iš tikrųjų galbūt net nerūpime, jaučiamės nesmagiai, ne  savimi, išbalansuojame vidinę pusiausvyrą. Puiku, jeigu toks eksperimentavimas, nors ir reikalauja drąsos, vyksta natūraliai, be kančios, su pasimėgavimu. O jeigu ne? Tikiu, kad nieko nereikia daryti per jėgą. Kur kas harmoningiau atrodo natūralumas, pasitikėjimas, komfortas supančioje aplinkoje. Lietuviai stiliaus pasirinkimuose yra gan atsargūs, nors dažnas ir turi puikų skonį ir stiliaus pojūtį. Tai ir nelipkime per savo prigimtį, likime santūriai stilingi.

Nemėgstu žaidimų su savimi. Jautriai reaguoju į bet kokias tikimybes prarasti veidą, suteršti gerą vardą, apsijuokti. Todėl ir stiliuje esu gan nuoseklus, nemėgstu didelių eksperimentų, nors ir nesu nepajudinamas snobas. Kartais leidžiu sau pažaisti. Gana tiksliai žinau, kas esu ir kaip noriu savo tapatybę reikšti per aprangą, stilių, supančius daiktus, pasirenkamas pramogas, mėgstamą maistą. Patinka kokybiški, minimalistinės stilistikos, tamsių atspalvių rūbai su viena kita netikėta detale, nestandartiniai deriniai. Laikausi nuostatos: apsirengti reikia taip, kad atsisuktų ne visi iš eilės, o tik tie, kurie turi gerą skonį.

O kuris pasaulio miestas geriausiai apibūdintų Tavo asmenybę?

Paprastai aš – Amsterdamas. Iš pirmo žvilgsnio ramus ir išlaikytas, geriau pažinus – linksmas, nesusipykęs su humoru, mėgstantis gerą laiką. Kai visko daug vyksta ir nieko nespėju, bet vis tiek važiuoju kaip tankas – aš Niujorkas. Kai visko daug vyksta, nieko nespėju, bet vaidinu, kad situacija kontroliuojama, – aš Londonas. Kai visko daug vyksta, nieko nespėju, ir nusispjovęs tiesiog mėgaujuos ir laukiu rytojaus – aš Barselona. Būnu ir truputį pasikėlęs kaip Paryžius, ir nuoširdus kaip Kijevas, ir chaotiškas kaip Stambulas. Ir nuobodus kaip Oslas irgi kartais būnu. Visuose šituose miestuose arba buvau, arba kurį laiką gyvenau.

Viena diena su Bomberiu. Kokia ji būtų? 

Ar tikrai norite su manimi į tą mano dieną? Kai žiūriu atgal į savo gyvenimą, suprantu, kad buvo laikai, kai aiškiai stigo proto, pinigų, meilės. Dabar labiausiai stinga laiko, nes ne tik rašau, bet ir dirbu su mados projektais, jau dvejus metus esu atsakingas už žinomo prekės ženklo „Julia Janus” plėtrą ir pardavimus už Lietuvos ribų. Todėl ir mano dienos – pilnos susitikimų, kelionių, sprendimų, skambučių, nesuskaičiuojamų klavišo enter paspaudimų. Kad ir dabar – klausimus žurnalui atsakau trečią nakties. Bet būna ir tokių dienų, kai leidžiu sau tiesiog būti: einu sportuoti, vartau Pinterest, susirašinėju su draugais, kurie išsibarstė po visą pasaulį, gaminu maistą. Kalbant medicininiais terminais, vis dėlto norėčiau, kad mano darbo ir poilsio režimas būtų labiau subalansuotas. To nuolat mokausi.

 

Žurnalas L’OFFICIEL MADA, 2017 m. balandis

Astos Lipštaitės klausimai

Linos Martinkėnaitės ir Vaido Jokubausko nuotraukos

 

Komentarai 0